Pasaulinė COVID-19 pandemija, sukėlusi visuomenės sveikatos krizę, paskatino gyventojus naudotis skaitmeninėmis priemonėmis švietimo ir daugelyje profesinių bei kultūros sektorių ir atskleidė esamas problemas, susijusias su nuotoliniu bendravimu. UNESCO (2020 m.) duomenimis, daugiau nei 60 % mokinių visame pasaulyje paveikė mokyklų uždarymas arba apribojimai gyvai bendrauti tradicinėse švietimo įstaigose. Tas pats reiškinys pasireiškė ir kituose švietimo lygmenyse (universitetuose, neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose, suaugusiųjų švietime, pameistrystės mokyme ir kt.) ir apskritai viešajame ir privačiame profesiniame sektoriuje visame pasaulyje. Išryškėjo skaitmeninio nesaugumo problema, patirties su nuotolinio ryšio priemonėmis stoka ir netinkama informacinių technologijų infrastruktūra, ypač vyresnio amžiaus žmonių atžvilgiu. Šios problemos taip pat susijusios su atokiose, izoliuotose ar kaimo vietovėse gyvenančių gyventojų geografine izoliacija. Šioms gyventojų grupėms skaitmeninės priemonės, praktika ir įgūdžiai gali pasiūlyti realių galimybių kompensuoti geografinę izoliaciją: sujungti mokymosi vietas, elektroninę prekybą ir kultūrinius mainus.